Terasa, suteikia galimybę, praplėsti gyvenamąją erdvę sezono metu. Vasaros metu terasa gali būti naudojama, kaip valgomasis, svetainė, poilsio ir žaidimų erdvė. Žinoma, galima mėgautis kiemu bet medinė terasa namui suteikia įspūdingą vaizdą ir sukuria komfortišką erdvę poilsiui.
Tradiciškai terasos grindys gaminos iš masyvių lentų. Medinės grindys, tai puikus pasirinkimas, nes jomis galima vaikščioti basomis, nejaučiant šalčio, ant jų taip pat galima sėdėti, gulėti ir nėra rizikos peršalti. Terasa yra nuolat veikiama atmosferos veiksnių, tad svarbu laikytis medienos dangos reikalavimų, kad lentos nepakeistų savo savybių. Pavyzdžiui, atogrąžų miškų mediena, atitinka šių dienų lūkesčius. Ši mediena turi ypatingą savybę – tankumą, kurio dėka vandens absorbcija yra labai minimali. Šios rūšies mediena tinkama lentų gamybai, tai: septynlapis balamedis, afrikinė šorėja, tikmedis, kumaru, raudonmedis, lipniojo apulėja ir kt. Vertinant vietinę medieną, optimaliausias variantas yra maumedis. Šių dienų technologos leidžia, medieną apdoroti, terasų lentoms, kurios vertinamos, kaip pigesnė mediena.
Terminis medienos apdorojimas yra veikiamas cheminės reakcijos, kai temperatūra pasiekia 185°С…230°С, tada jos savybės pasikeičia. Po terminio apdorojimo medienos kokybė ženkliai pagerėja. Daugelis vietinių medienos rūšių (pušis, ažuolas, bukas, beržas, klevas) po terminio apdorojimo tampa tinkama medžiaga, terasų lentų gamybai. Ši mediena mažiau reaguoja į atmosferos pokyčius (temperatūrą, drėgmę) yra atspari grybeliui, bakterijoms ir nekenksminga vabzdžiams.
Tačiau termiškai apdorota mediena turi trūkumų – po terminio apdorojimo ji tampa trapi. Montuojant šią medieną gali atsirasti įtrūkimai. Su ja dirbti reikia, kruopščiai ir naudoti atitinkamus įrankius. Būtina atkreipti dėmesį, kad visas medines terasas, reikia periodiškai apdoroti apsauginėmis medienos priemonėmis.
Šiandien alternatyva tapo, natūralioms medinėms terasų lentoms – lenta, pagaminta iš medžio polimero kompozito. Jį sudaro 50% kapotos medienos, o likę 50% yra polivinilchloridas (PVC). Medžiaga vertinima, nes yra atspari drėgmei. Ji nesugeria vandens, dėka šios savybės, ji nekeičia formos, dydžio ir netampa palankia vieta bakterijoms ir grybeliams. Tokia medžiaga pasižymi fizikinėmis ir mechaninėmis savybėmis, todėl yra praktiška, kaip ir iš polivinilchlorido. Iš šios medžiagos pagamintos terasų lentos turi specialius griovelius ir dėka jų yra atsparios slydimui. Dėka, esančių griovelių iš abiejų pusių, galima montuoti lentą, bet kuria puse.
Grindų dangos pranašumas yra ilgaamžiškumas, nes nereikia periodiškai apdoroti specialiomis medienos priemonėmis. Tačiau vertinant, ekologiniu požiūriu, negali konkuruoti su natūralia mediena. Be to, nekalbama apie PVC keliamą žalą (atvirose terasose praktiškai nekenksmingas). Kalbant apie lytėjimo savybes, pojūčius, tai medžio-polimero kompozitas turi šaltumo savybę, jį liečiant.
Pagrindas terasai paruošti
Ankstesniame skyriuje išnagrinėta tris medžiagų tipai, skirti terasoms – masyvi mediena, termiškai apdorota ir turinti polimerų mediena. Šių medžiagų įrengimo principai yra vienodi.
Norint montuoti terasos grindis – būtina parengti pagrindą. Ant kurio bus montuojamos sijos, o prie jų tvirtinamos grindjuostės. Montuojant terasos lentas turi būti paliekamas tarpas, kad vanduo nutekėtų ir konstrukcija vėdintųsi. Jei vanduo pratekės tarp terasos lentų tarpų, tai jis neturėtų telkšoti ant žemės. Iš terasos pagrindo per nuolydį vanduo turi savaime pasišalinti. Pagrindas turi būti pralaidus orui, su nuolydžiu ir padengtas, vandeniui atsparia danga. Dėl nuolydžio vanduo tekės teisinga kryptimi ir pasišalins iš po terasos pagrindo. Šiuo atveju, sijos turi būti sudėtos aukštesniame lygyje nei yra pagrindinė terasos plokštuma. Svarbu, kad vandens kontaktas sus jomis būtų išlaikytas, kuo mažesnis.
Pateikiamas vienas iš paprastesnių būdų, kaip paruošti pagrindą terasai. Pirma, nuo būsimos terasos aikštelės (vietos, kur bus terasa) nuimamas viršutinis žemės sluoksnis. Tada į jo vietą lygiomis dalimis užpilamas smėlis, žvyras, bet prieš užpilant, patartina pakloti plėvelę iš geotekstilės kuri: (a) neleis žemei ir užpilui susimaišyti; b) neleis dygti šaknims ir piktžolėms. Bendras užpilo sluoksnis – smėlio-žvyro turi sudaryti bent 25 cm. Toks užpilas galės sugerti vandenį ir po truputį įsigers į žemę. Tačiau jei terasos aikštelė yra aukščiau gruntinio vandens lygio, tada reikia aplink terasos perimetrą įrengti vamzdinę ar kitokio tipo kanalizaciją.
Kai kurie ekspertai tvirtina, kad tokio pobūdžio įrengta terasa – su smėlio-žvyro užpildymu, nėra patikima. Remiantis jų pastebėjimais, birus sluoksnis gali netolygiai pasiskirstyti, sumažėti ir lemti grindų geometrinius pažeidimus. Bet susidariusią situaciją galima išspręsti, sumontuojant sijos atramą iš grindinio plytelių (jas montuojant 1 metro atstumu).
Daug patikimesnis pagrindo tipas terasai, kai yra aplink ją suvirintas metalinis rėmas. Prieš montuojant sutvirtinimo rėmą, svarbu žemę gerai sutrombuoti. Sijos montuojamos ne tiesiai ant metalinio rėmo, bet per tarpinę, kuri gali būti pagaminta iš bitumo, polimero, bitumo polimero, dirbtinės gumos ar poliolefinų.
Stabiliausias terasos pagrindas yra monolitinė gelžbetonio plokštė, kurios storis būna apie 150 mm. Jis liejamas iš M350 ir aukštesnės klasės betono. Kadangi tokia plokštė yra nepralaidi vandeniui, labai svarbu užtikrinti greitą kanalizaciją, kuriai reikės sukurti apie 8-10 mm linijinį nuolydį. Terasos pagrindo šlaito kryptis visada turi būti atliekama nuo namo ir kitų statinio konstrukcijų. Po vandens nutekėjimo nuo pamatų plokštės, vandens balos neturėtų išlikti. Jei bandymo metu liko vandens bala, tai reiškia, kad šias vietas reikia pažymėti kreida ir išlyginti cemento-smėlio skiediniu. Vanduo nuo pamatų plokštės nuvedamas į kanalizacijos sistemą, lietaus kanalizaciją ir kt.
Kai gruntas lengvas, birus yra pavojus pažeisti medžių šaknų sistemą, tam gali pasitarnauti sraigtiniai arba gelžbetoniniai poliai, kurie gali būti panaudojami, kaip atrama terasos grindims. Poliai klojami iki grunto užšalimo gylio. Juos palaiko terasos rėmas, pagamintas iš paprastos arba klijuotos medienos, kurio pjūvis yra 150 × 150 arba 150 × 200 mm. Rėmas gali būti metalinis.
Šiandien labai populiaru – reguliuojamos varžtinės atramos, kurios naudojamos grindims lyginti. Jos gali būti metalinės arba plastikinės. Reguliuojamos kojos leidžia labai tiksliai išlyginti terasos aikštelę.
Terasinės sijos grindims
Jei bus naudojamos masyvios lentos, kaip terasos danga, dažniausiai naudojamos sijos iš statybinės ar klijuotos medienos. Nerekomenduojama sijoms naudoti termiškai apdorotos medienos, nes ji nėra tvirta. Betoniniam ar metaliniam rėmo pagrindui, naudojama atrama – 50 × 55 mm, o biriems pagrindams – 50 × 100 mm. Kai kurių ekspertų teigimu, atstumas tarp sijų turi priklausyti nuo terasos lentos pločio. Taigi, jei lentos plotis yra 90 mm, tada atstumas tarp sijų ašių neturėtų viršyti 30 cm; jei lentos plotis 120 mm, tai turi būti ne daugiau kaip 35 cm, jei plotis – 140–145 mm, tai ne daugiau kaip 40 cm.
Kiti ekspertai teigia, kad pagrindine sąlyga, kurią reikia išlaikyti yra ne lentų plotis, o jų storis. Kai terasos lentos yra pagamintos iš masyvios medienos, paprastai jų storis būna 20–25 mm, tada svarbu išlaikyti atstumą tarp sijų ašių, kurios neturėtų viršyti 40 cm ir neatsižvelgiant į lentų plotį; kai lentos storis 40 mm, tai atstumas tarp ašių padidėja iki 60 cm.
Sijų fiksavimas priklauso nuo terasos pagrindo tipo. Jei rėmas yra medinis, tada sijos tvirtinamos savisriegiais varžtais, jei metalinis, tada atitinkamais varžtais. Rėmas pritvirtinamas prie gelžbetoninės plokštės ankeriniais arba kaištinias varžtais. Visais atvejais, tarp tvirtinimo taškų reikia išlaikyti 1 m. atstumą. Sijos kryptis turėtų sutapti su vandens nutekėjimo kryptimi. Jei dėl kažkokių priežasčių nuspręsta, terasos lentas montuoti ne vandens nuolydžio kryptimi, tai tada ant sijų viršaus reikia sumontuoti dar vieną sijų konstrukciją, turinčią skersinį išdėstymą. Vienu arba kitu atveju, terasų lentų sudūrimų vietoje turi būti sumontuotos dvi lygiagrečios sijos, į kurias tvirtinamos lentos.
Terasos lentų montavimas
Terasa, dažnu atveju, ribojasi su bent viena šonine pastato siena. Tokiais atvejais, lentos pradedamos montuoti nuo sienos. Lentos turėtų būti sudėtos be tarpų su poslinkiu, tvirtinant sujungimus iki 1/3. Tvirtinimas gali būti paslėptas arba atviras.
Šiandien rinkoje yra didelis pasirinkimas paslėptų tvirtinimo laikyklių. Daugumoje grindlenčių yra numatyta vieta, paslėtam tvirtinimui. Paslėptos tvirtinimo detalės fiksuojamos prie sijų varžtais iš nerūdijančio plieno (tai svarbu!).
Kai tvirtinimas atviras, iš anksto lentose išgręžiamos skylės ir sutvirtinimos varžtais iš nerūdijančio plieno. Lentas galima tvirtinti ir be gręžimo, tam pritaikius specialius varžtus. Kai taikomas atviras tvirtinimo būdas, tarpai tarp lentų turi būti apie 2-5 mm.
Pagrindinis atvirojo tvirtinimo trūkumas yra matomos varžtų galvutės. Kad jos būtų mažiau matomos, galima tvirtinti lentas varžtais, kurių galvutės nudažytos lentų spalva.
Varžtai turi būti susukami taip, kad jų galvutės būtų viename lygyje su danga, jie nekris į akis, žiūrint iš bet kokios pusės. Atsiminkite, kad tvirtinant atviru būdu, sijų atstumai turi būti minimalūs, nes esant dideliems atstumams tarp sijų, lentos judės.
